Aš ilgai galvojau, kad man trūksta „geresnių peilių“. Tada nusipirkau gražų peilių rinkinį su stovu ir pirmą savaitę jaučiausi lyg virtuvėje būčiau pakėlęs lygį. Antrą savaitę pastebėjau keistą dalyką: ranka vis tiek nuolat siekia tų pačių dviejų peilių, o kiti stovi kaip dekoracija. Ir čia prasideda tikras klausimas: kas virtuvėje yra būtina, o kas tiesiog atrodo solidžiai nuotraukoje.
Peilis, kuris dirba kasdien: „virėjo“ tipo
Jeigu virtuvėje turėčiau palikti vieną peilį, palikčiau šitą. Juo pjaustai daržoves, mėsą, žalumynus, net duoną kartais „iš bėdos“. Jis yra tas peilis, kuris išsprendžia 80 procentų darbų, todėl jis turi būti patogus tavo rankai, o ne „teisingas“ pagal kažkokią teoriją.
Man svarbiausia buvo suprasti vieną paprastą dalyką: geras virėjo tipo peilis nevargina riešo. Jei po 10 minučių pjaustymo norisi padėti peilį ir „pailsėti“, vadinasi, kažkas negerai. Kai peilis tinka, judesys tampa lengvas, net morkos pjaustosi ramiau.
Mažas peilis, kuris gelbsti smulkmenose
Čia tas mažesnis, lengvas peilis, kurį griebi, kai reikia greitai nulupti obuolį, apipjaustyti braškę, išimti blogą bulvės vietą. Jis atrodo paprastas, bet jo nauda didžiulė, nes smulkiuose darbuose didelis peilis kartais jaučiasi per sunkus.
Aš jį ypač vertinu rytais, kai viskas vyksta greitai. Viena ranka laikai lėkštę, kita darai kelis pjūvius ir nenori jokios kovos. Mažas peilis čia yra kaip patogūs sportbačiai, nepastebi, kad jie ant kojų.
Dantytas peilis: kai duona neturi virsti trupinių audra
Duonai skirtas peilis dažnai atrodo „nu kam jis“, kol nepradedi pirkti normalaus batono ar raugintos duonos. Tada supranti: be dantukų duona spaudžiasi, plyšta, o peilis slysta. Su dantytu peiliu pjūvis švarus, o nuotaika geresnė, nes virtuvė neatrodo kaip po mažo sprogimo.
Ir dar vienas dalykas. Dantytas peilis dažnai tinka ir pomidorams, kai jų odelė kieta, o vidus minkštas. Pjauni ir jauti, kad maistas „klauso“, o ne bėga nuo lentos.
Peiliai, kurie dažniausiai stovi be darbo
Čia ta vieta, kur daug kas nusivilia. Nes komplektuose dažnai būna tokių peilių, kurie skamba rimtai, bet kasdienybėje tiesiog neturi savo momento. Ir žmogus jų vengia, nes nežino, kam jie.
Dažniausiai be darbo lieka labai siauri, „specialūs“ peiliai. Vienas skirtas kažkam iškaulinėti, kitas kažkam filė daryti, trečias atrodo kaip mažas kardas su viena misija. Jeigu tu tikrai kas savaitę neišpjaustai žuvies ar nemedžioji idealaus kepsnio gabalo, tie peiliai tiesiog laukia progos, kuri neateina.
Man buvo juokinga, kai pagavau save: stovą turiu pilną, o realiai naudoju du ar tris. Likę peiliai tampa tuo „gal kada prireiks“, kaip senas laidų stalčius.
Kaip suprasti, ar tau reikia daugiau peilių
Čia padeda paprastas pratimas. Pagalvok apie paskutines 7 dienas virtuvėje. Ką darei su peiliu? Pjaustei daržoves, duoną, mėsą, vaisius. Jei tavo savaitė tokia, tau nereikia penkiolikos variantų.
Turiu vieną taisyklę, kuri man suveikė šimtu procentų: jeigu peilis per mėnesį nepatenka į ranką, jis nėra būtinas. Jis gali būti gražus, gali atrodyti profesionaliai, bet jis neprisideda prie tavo realaus gyvenimo.
Kai peiliai pradeda džiuginti, o ne erzinti
Peiliai džiugina tada, kai jų mažiau, bet jie tinkami. Kai stalčiuje nėra chaoso, kai ranka automatiškai randa tą patį patogų peilį, kai pjaustymas nevirsta nervuotu spaudimu.
Jeigu dabar renkiesi, aš siūlyčiau pradėti nuo trijų: virėjo tipo, mažo peilio ir dantyto duonai. O visa kita tegul ateina tik tada, kai tavo virtuvė tikrai pareikalaus. Taip sutaupysi pinigų, vietos ir, svarbiausia, išvengsi to jausmo, kai nusiperki daug, o naudoji mažai. Ir jo, tas jausmas erzina, net jei stovas atrodo labai gražiai ant stalviršio. Bet jeigi visgi gamini daug ir labai įvairiai, tuomet pilnas peilių rinkinys su stovu gali būti visai geras ir praktiškas pasirinkimas.
