Įsivaizduokite, kad jums tenka rinktis: arba visą gyvenimą valgyti tik bulves, arba mėgautis įvairiu ir subalansuotu maistu. Toks pasirinkimas neatrodo sudėtingas, tiesa? Žmonės puikiai supranta, kad organizmui reikia įvairių maistinių medžiagų – baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų ir mineralų. Tačiau kai kalbame apie augalų mitybą, dažnai pamirštame, kad ir jiems reikalingas visavertis „maisto racionas”.
Azoto kultas sodininkų ir daržininkų pasaulyje vis dar stiprus. Daugelis pirmiausia galvoja būtent apie šį elementą, kai nori paskatinti augalų augimą. Ir tai suprantama – azotas yra svarbus baltymų, chlorofilo ir daugelio kitų gyvybiškai svarbių junginių komponentas. Be azoto augalai stovi vietoje, jų lapai gelsta, o derlius – menkas.
Tačiau augalas, kaip ir žmogus, negali išgyventi vien tik vienu elementu, nesvarbu, koks jis būtų svarbus. Augalams reikia visų maistinių elementų komplekso, kurį galima suskirstyti į tris grupes: makroelementus, mikroelementus ir naudingus elementus.
Makroelementai – augalų mitybos pagrindas
Makroelementai augalams reikalingi dideliais kiekiais. Be jau minėto azoto (N), augalams būtini:
Fosforas (P) – energijos perdavimo reakcijose dalyvaujantis elementas, skatinantis šaknų sistemos vystymąsi, žydėjimą ir vaisių mezgimą.
Kalis (K) – reguliuoja vandens režimą ląstelėse, stiprina stiebų tvirtumą, didina atsparumą ligoms ir šalčiui.
Kalcis (Ca) – augalų ląstelių sienelių sudedamoji dalis, leidžianti augti ir vystytis naujiems audiniams.
Magnis (Mg) – chlorofilo molekulės centrinė dalis, be kurios fotosintezė tiesiog neįmanoma.
Siera (S) – dalyvauja baltymų sintezėje, suteikia charakteringą kvapą tokioms daržovėms kaip česnakai ar svogūnai.
Jei augalas stokoja bent vieno iš šių elementų, pasireiškia deficito simptomai. Pavyzdžiui, trūkstant magnio, seniausi lapai tarp gyslų pradeda gelsti, o esant kalio trūkumui – lapų pakraščiai atrodo lyg nudeginti.
Mikroelementai – maži kiekiai, didelė reikšmė
Mikroelementai augalams reikalingi labai mažais kiekiais, tačiau be jų normalus augimas neįmanomas:
Geležis (Fe) – būtina chlorofilo sintezei ir daugeliui fermentų.
Boras (B) – dalyvauja ląstelių dalijimosi procesuose, būtinas žiedadulkių vamzdelio augimui.
Manganas (Mn) – aktyvina daugybę fermentų, dalyvauja fotosintezėje.
Cinkas (Zn) – reikalingas augimo hormonų gamybai.
Varis (Cu) – dalyvauja įvairiose fermentinėse reakcijose, ypač fotosintezės procesuose.
Molibdenas (Mo) – būtinas azoto apykaitai.
Augalui stokojant mikroelementų, sutrinka visi metabolizmo procesai. Pavyzdžiui, geležies trūkumas sukelia chlorozę – būklę, kai augalo lapai nebesugeba gaminti chlorofilo ir tampa gelsvi, išskyrus tamsiai žalias lapo gyslas.
Elementų sąveika – harmonija ar disharmonija?
Įdomu tai, kad maistiniai elementai augale ne tik atlieka savo funkcijas, bet ir sąveikauja tarpusavyje. Kai kurių elementų perteklius gali blokuoti kitų elementų įsisavinimą. Pavyzdžiui, per didelis kiekis kalcio dirvožemyje gali sukelti magnio ar kalio įsisavinimo problemų.
Šis reiškinys primena mitybos antagonizmą žmogaus organizme – kai perteklinis vienos medžiagos vartojimas trukdo kitai medžiagai įsisavinti. Kaip žmogui nepakanka vien tik baltymų ar vitaminų, taip ir augalui nepakanka vien tik azoto ar fosforo.
Maisto raciono subalansavimas
Subalansuotas augalų „maisto racionas” – tai ne tik derliaus kiekio, bet ir kokybės klausimas. Pavyzdžiui, pomidorų, užaugintų subalansuotu trąšų mišiniu, vaisiai būna ne tik didesni, bet ir skanesni, juose daugiau cukrų ir aromatinių junginių.
Šiuolaikinėje sodininkystėje ir daržininkystėje vis daugiau dėmesio skiriama prekyba kompleksinėmis trąšomis, kurios užtikrina visapusišką augalų mitybą. Vienas paketas kompleksinių trąšų gali pakeisti kelis skirtingų elementų šaltinius ir suteikti augalui viską, ko jam reikia augti ir vystytis.
Imuniteto stiprinimas per mitybą
Kaip žmogaus imunitetą stiprina subalansuota mityba, taip ir augalo atsparumą ligoms bei kenkėjams didina visavertė mityba. Pavyzdžiui, kalis stiprina ląstelių sieneles, darydamas jas atsparesnes grybinių ligų sukėlėjams. Silicis kaupiasi epidermio ląstelėse ir sukuria fizinį barjerą prieš kenkėjus.
Augalai, gaunantys visus reikalingus elementus optimaliais kiekiais, sugeba sintetinti daugiau antrinių metabolitų – junginių, kurie ne tik suteikia augalams charakteringą skonį ir aromatą, bet ir saugo juos nuo ligų bei kenkėjų.
Sezoninis poreikis skirtingiems elementams
Augalų maistinių medžiagų poreikis kinta per augimo sezoną. Pavyzdžiui, intensyvaus vegetatyvinio augimo fazėje (kai formuojasi lapija) augalams ypač reikia azoto. Žydėjimo ir vaisių mezgimo metu labiau reikalingas fosforas, o vaisių brendimo fazėje – kalis.
Tai galima palyginti su žmogaus mitybos ypatumais skirtingais gyvenimo tarpsniais – vaikams augant reikia daugiau baltymų, o senatvėje – daugiau kalcio.
Augalų „alkio” ženklai
Augalai negali pasakyti, ko jiems trūksta, tačiau jie rodo aiškius „alkio” ženklus. Gelstantys apatiniai lapai dažnai signalizuoja apie azoto trūkumą. Violetinis atspalvis ant lapų – apie fosforo badą. Nudegę lapų kraštai – apie kalio stygių.
Mokėti „skaityti” šiuos ženklus – tai suprasti augalų kalbą. Skirtingai nuo žmonių, kurie gali paprasčiausiai pasakyti, kad yra alkani, augalai komunikuoja vizualiais simptomais, kuriuos reikia mokėti atpažinti.
Dirvožemio analizė – raktas į subalansuotą mitybą
Norint tiksliai žinoti, kokių elementų trūksta jūsų dirvožemyje, verta atlikti dirvožemio analizę. Tai tarsi kraujo tyrimas, parodantis, kokių vitaminų ar mineralų trūksta organizmui.
Remiantis analizės rezultatais, galima tiksliai parinkti trąšas ir jų kiekius, užtikrinant harmoningą augalų mitybą be pertekliaus ar trūkumo. Taip ne tik taupomi pinigai, bet ir tausojama aplinka.
Taigi, augalui, kaip ir žmogui, reikia subalansuotos mitybos. Vieno elemento – net jei tai būtų toks svarbus elementas kaip azotas – niekada nepakaks visaverčiam augimui ir vystymuisi. Tik gaudami visų reikalingų maistinių medžiagų kompleksą, augalai gali realizuoti savo genetinį potencialą, džiugindami mus gausiu ir kokybiišku derliumi.
