Kaunietis Darius, valdantis tris kebabines, ilgus metus mokėjo atliekų tvarkytojams. Kas mėnesį – fiksuota suma už konteinerių ištuštinimą, dokumentų tvarkymą, atitikties užtikrinimą. Prieš dvejus metus situacija apsivertė aukštyn kojomis: dabar jam moka.
„Iš pradžių negalėjau patikėti”, – prisimena verslininkas. – „Skambina žmonės ir sako, kad nori pirkti tai, už ką aš visą laiką mokėjau.”
Rinkos paradoksas
Tai, kas vyksta panaudotų aliejų rinkoje, ekonomistai vadintų klasikiniu pasiūlos ir paklausos poslinkiu. Biodegalų sektorius auga sparčiau nei žaliavos bazė. Rezultatas – konkurencija dėl kiekvieno litro panaudoto fritūro aliejaus.
Europos Sąjungos direktyvos reikalauja, kad iki 2030 metų bent 14 procentų transporto degalų sudarytų atsinaujinantys šaltiniai. Panaudoti augaliniai riebalai – viena efektyviausių žaliavų šiam tikslui pasiekti. Ir staiga tai, kas buvo laikoma problema, tapo ištekliu.
Kas perka ir kodėl
Grandinė nesudėtinga. Restoranai, kepyklos, maisto fabrikai generuoja panaudotą aliejų. Surinkėjai jį surenka ir parduoda perdirbėjams. Perdirbėjai gamina biodegalus. Degalinės parduoda galutiniam vartotojui.
Kiekviename etape – pridėtinė vertė. Kiekviename etape – verslo galimybė.
Lietuvoje aliejaus atliekos jau seniai nėra egzotika. Veikia kelios profesionalios įmonės, užtikrinančios sklandų surinkimą ir apdorojimą. Tačiau daugelis smulkių verslininkų vis dar nežino, kad jų atliekos turi realią rinkos vertę.
Smulkieji žaidėjai atranda nišą
Įdomiausias šios rinkos aspektas – galimybės mažiems verslininkams. Nebūtina turėti didelių perdirbimo gamyklų. Pakanka automobilio, kelių konteinerių ir ryšių tinklo.
Visoje Lietuvoje atsiranda smulkių surinkėjų, kurie aptarnauja konkrečius rajonus ar miestus. Jie pažįsta vietinius restoranų savininkus, žino jų generuojamus kiekius, gali lanksčiai reaguoti į poreikius.
Tokiems verslininkams esminis klausimas – kur parduoti surinktą žaliavą. Maisto (aliejaus) atliekų supirkimas turi būti patikimas ir skaidrus. Aiškios kainos, reguliarūs mokėjimai, ilgalaikiai santykiai – tai leidžia planuoti ir auginti verslą.
Skaičiai, kurie įtikina
Vidutinis restoranas per mėnesį sugeneruoja 50–150 litrų panaudoto aliejaus. Didelis maisto fabrikas – kelis tūkstančius litrų. Skaičiai atrodo nedideli, tačiau sudėjus visą Lietuvos HoReCa sektorių – kalbame apie šimtus tonų kas mėnesį.
Ir visa tai anksčiau buvo tiesiog išmetama. Dalis – legaliai, su mokėjimais atliekų tvarkytojams. Dalis – nelegaliai, į kanalizaciją ar dar blogiau.
Šiandien tie patys kiekiai turi kainą. Ne simbolinę – realią, kuri gali padengti dalį verslo išlaidų arba tapti papildomu pajamų šaltiniu.
Psichologinė barjerai
Kodėl ne visi verslininkai naudojasi šia galimybe? Atsakymas dažnai slypi įpročiuose. „Visada taip darėme” – stiprus argumentas, net jei jis kainuoja pinigus.
Kitas barjeras – informacijos trūkumas. Daugelis tiesiog nežino, kad egzistuoja rinka jų atliekoms. Arba mano, kad procesas per sudėtingas, reikalauja licencijų, leidimų, biurokratijos.
Realybė paprastesnė. Profesionalūs surinkėjai patys pasirūpina logistika ir dokumentais. Restorano savininkui belieka sutarti dėl surinkimo grafiko ir pasirašyti sutartį.
Konkurencinis pranašumas, apie kurį nekalba
Restoranų versle maržos mažos. Kiekvienas sutaupytas ar uždirbtas euras svarbus. Verslininkas, kuris moka už atliekų išvežimą, turi didesnes sąnaudas nei tas, kuris už atliekas gauna.
Ilgalaikėje perspektyvoje tai reiškia lankstumą kainų politikoje, galimybę investuoti į kokybę, atsparumą ekonominiams svyravimams.
Smulkmena? Galbūt. Tačiau versle smulkmenos sudaro visumą.
