Tai atsitinka pačiu blogiausiu metu. Paskutinis bėgimo kilometras, finalinė serija treniruotėje arba svarbios varžybos vidurys – ir staiga raumuo susispaudžia taip stipriai, kad nebeįmanoma tęsti. Mėšlungis sportuojant nėra silpnų ar nepasiruošusių žmonių problema. Jis ištinka profesionalius sportininkus, maratonininkus ir žmones, kurie ruošiasi mėnesius.
Būtent tai ir labiausiai klaidina – jei tiek pasiruošiau, kodėl tai vis tiek nutinka?
Kodėl mokslas vis dar nėra visiškai tikras
Ilgą laiką buvo manoma, kad mėšlungį sportuojant sukelia dehidracija ir elektrolitų praradimas su prakaitu. Ši teorija skamba logiškai ir ji vis dar kartojama, tačiau tyrimai ją kvestionuoja. Sportininkai, kurie geria pakankamai skysčių ir papildo elektrolitų atsargas, vis tiek gauna mėšlungį. O tie, kurie sportuoja šaltame ore ir mažai prakaituoja, irgi nuo jo neapsaugoti.
Šiandien vis daugiau mokslininkų linksta prie kitos teorijos – nervų ir raumenų nuovargio. Pagal ją mėšlungis atsiranda ne dėl to, ko trūksta organizme, o dėl to, kad nervų sistema, valdanti raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą, pradeda siųsti neteisingus signalus. Kai raumuo yra labai pavargęs, signalų balansas sutrinka ir raumuo užstringa susitraukimo būsenoje.
Tai paaiškina, kodėl mėšlungis dažniau ištinka pabaigoje, o ne pradžioje, ir kodėl jis dažnesnis tada, kai tempas ar intensyvumas viršija įprastą lygį.
Kas iš tikrųjų didina riziką
Viena dažniausių priežasčių yra per greitas intensyvumo augimas. Žmogus, kuris bėga trumpus atstumus, staiga išbando pusmaratonį. Sportininkas, treniruojęsis vidutiniškai, prieš varžybas padidina krūvį. Raumenys ir nervų sistema tiesiog nespėja prisitaikyti prie naujo reikalavimo lygio – ir mėšlungis tampa kone neišvengiamas.
Kita dažna situacija – nepakankamai išugdyta aerobinė bazė. Kai žmogus labiau pasikliauja anaerobiniais procesais, raumenyse greičiau kaupiasi medžiagų apykaitos produktai, o tai greitina nervų ir raumenų nuovargį. Tai nereiškia, kad treniruočių metu reikia vengti intensyvumo – reiškia, kad pagrindas turi būti pakankamai stiprus, kad intensyvumas neuždegintų raumenų per anksti.
Miegas ir atsigavimas taip pat vaidina didesnį vaidmenį nei daugelis įsivaizduoja. Nepailsėjusi nervų sistema yra jautresnė – ji greičiau praranda raumenų kontrolės tikslumą, o tai tiesiogiai veikia mėšlungio riziką.
Ką daryti, kai mėšlungis ištinka treniruotės metu
Pirmas instinktas – sustoti ir spausti skausmingą vietą. Tai padeda, bet ne todėl, ką dauguma galvoja. Spaudimas ir tempimas aktyvuoja kitus nervų receptorius, kurie padeda „perrašyti” klaidingą signalą ir leisti raumenui atsipalaiduoti. Lėtas, išlaikomas tempimas veikia geriau nei greitas ir staigus – raumuo turi laiko prisitaikyti, o ne reaguoti gynybiškai.
Jei mėšlungis ištinka bėgant, sulėtinti tempą ir pereiti prie ėjimo dažnai pakanka, kad raumuo atsigautų pakankamai tęsti. Priverstinis bėgimas per mėšlungį yra blogas sprendimas – ne tik dėl skausmo, bet ir dėl galimų raumenų mikropažeidimų.
Kaip mažinti tikimybę, kad tai pasikartotų
Geriausia apsauga nuo mėšlungio sportuojant yra ne magnis ar elektrolitas, nors jie svarbūs bendrai raumenų veiklai. Geriausia apsauga – tinkamas progresavimas. Krūvio didinimas ne greičiau kaip dešimt procentų per savaitę yra klasikinė, tačiau vis dar aktuali taisyklė, kuri apsaugo tiek raumenis, tiek nervų sistemą.
Treniruočių pabaigoje skirtas laikas tempimui ir judėjimo amplitudės pratimams taip pat turi reikšmės – ne tik lankstumui, bet ir tam, kaip nervų sistema išmoksta „išleisti” raumenį po intensyvaus darbo. Atsigavimo dienos nėra poilsis nuo sporto – jos yra sporto dalis.
O jei mėšlungis kartojasi reguliariai, nepriklausomai nuo to, ar krūvis didelis ar mažas – tai jau signalas pasikalbėti su gydytoju. Kartais už nuolatiniu raumenų spazminiu stovi medžiagų apykaitos ar neurologinės priežastys, kurias verta atmesti.