Kai vaikas paprašo konsolės, tėvai dažnai išgirsta ne žodį „žaidimai“, o „problemų šaltinis“. Galvoje iškart šmėkšteli: valandos prie ekrano, neišmoktos pamokos, pykčiai dėl išjungto įrenginio. Ir visgi – žaidimų konsolė nėra tik pramoga. Tinkamai pasirinkta ir atsakingai naudojama ji gali tapti mokytoju, socialiniu tiltu ir net savotišku šeimos jungikliu.
Kalbu ne kaip marketingo žmogus, o kaip tėtis, kuris ilgai priešinosi „PlayStation“. Kol vieną vakarą, per karantiną, sūnus sėdėjo prie lango ir sakė, kad jam trūksta draugų. Nupirkau konsolę. Ir po savaitės žiūrėjau, kaip jis žaidžia su klasioku, garsiai juokiasi ir tariasi. Ne todėl, kad norėjo laimėti, o todėl, kad pagaliau jautėsi kartu.
Saugumas – ne tik nuo turinio, bet ir nuo spaudimo
Nereikia būti IT ekspertu, kad apsaugotum vaiką nuo to, ko jis neturėtų matyti ar patirti. Konsolės šiandien turi labai aiškius įrankius: laikmačius, amžiaus filtrus, pranešimus, net galimybę iš telefono matyti, ką vaikas žaidžia ir kiek laiko.
Bet didesnė grėsmė – ne keiksmažodžiai žaidime, o spaudimas iš bendraamžių. Jei tavo vaikas negauna būti „komandoje“, jis gali jaustis atstumtas. Čia svarbu ne drausti, o kalbėtis. Kartais žaidimas tampa vieninteliu tiltu tarp uždaros prigimties vaiko ir pasaulio. Ir jei tą tiltą nupjauname iš baimės – galim netyčia nukirsti ir ryšį.
Žaidimų pasirinkimas – ar viskas ten tik šaudoma?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žaidimuose tėra sprogimai, lenktynės ir konfliktai. Bet tai – tik viršus. Po juo slepiasi pasauliai, kurie moko logikos, kalbų, strategijos ir net empatijos.
Yra žaidimų, kur vaikas kuria savo miestą, tvarko biudžetą, ieško sprendimų, padeda virtualiems veikėjams. Viename jų mano dukra, būdama dešimties, kūrė istorijas gyvūnų prieglaudai. Sužinojo, kaip veikia išlaidos, kaip planuoti laiką, kaip rūpintis kažkuo kitu nei savimi.
Reikia tik truputį pasidomėti. Konsolės dažnai turi ir edukacinių žaidimų bibliotekas – tik jos ne visada stovi parduotuvės vitrinose.
Ribos, kurios veikia – be riksmų ir šantažo
Nėra stebuklingo recepto, kaip vaikas noriai išjungtų konsolę. Bet yra dalykų, kurie padeda. Labiausiai – aiškumas. Jei iš anksto susitariate, kiek laiko galima žaisti, vaikas jaučiasi saugiau. Jis žino, kada baigsis, ir nejaučia, kad tą akimirką iš jo kažkas atimama.
Savo namuose žaidimų laikas visada turi pradžią ir pabaigą. Ne kaip bausmė, o kaip dalis dienos. Lyg pamokos, vakarienė ar knyga prieš miegą. Kartais net įrašau žadintuvą, kuris ne man, o jam primena – dabar metas sustoti. Ir tai veikia geriau nei pykčio kupini žodžiai.
Konsolė – ne auklė, o bendrininkė
Sunku kartais pripažinti, bet būna vakarų, kai pavargsti. Grįžti iš darbo, virtuvė – chaosas, namų darbai laukia. Tada vaikas nori dėmesio, o tavo galvoje – tylos noras. Tuomet gali pasirodyti, kad konsolė yra pagalbininkas, kuris užima, išblaško, nuramina.
Ir visgi – jei ji tampa vieninteliu „žaidimų draugu“, kažkas ne taip. Konsolė turėtų būti bendrininkė – priemonė, o ne tėvų pakaitalas. Kartais mes patys su sūnumi paimam pultelius ir žaidžiam „FIFA“. Ne dėl įvarčių. Dėl bendravimo. Dėl laiko kartu. Nes kartais vaiko širdis atsiveria ne prie stalo, o kai kartu stovi virtualioje aikštėje.
Ar verta pirkti?
Jei trumpai – taip, jei žinai, kam perki. Ne todėl, kad visi turi, bet todėl, kad tu nori dalyvauti. Nori kalbėtis apie tai, ką jis žaidžia. Nori kartu pasirinkti, ką įrašyti. Nori kurti ryšį ten, kur jam iš tikro įdomu.
Tinkamai pasirinkta konsolė gali tapti ne tik žaidimų dėže. Ji gali būti pokalbio priežastis, bendro juoko šaltinis, net savotiška tradicija. Svarbiausia – nepirkti tik tam, kad „turėtų ramybę“. Pirkti tam, kad turėtumėt ryšį.
Jei nežinai nuo ko pradėti, užmesk akį į https://kokoso.com/lt/ – ten rasi įvairių modelių ir jų variantų vaikams, su galimybe matyti techniką ne per gamintojo žadėjimus, o realų aprašymą.
Nes kartais gera konsolė – tai ne išlaidos. Tai investicija į pokalbį, kurio kitaip nebūtų buvę.
